Pokalbis su dr. Helen Anahita Wilson

Helen Anahita Wilson visada žinojo, kad bus muzikė. Dar vaikystėje, augdama Vusteršyre, ji susižavėjo pianinu, ir dabar, gyvendama Braitone, menininkė nė neįsivaizduotų galinti būti kažkuo kitu. Vis dėlto jos profesiniai epitetai– apdovanota kompozitorė, garso menininkė, tyrėja, improvizatorė, pianistė – liudija įvairialypę karjerą, kurioje įvyko ne viena transformacija. Kiekvienas karjeros posūkis buvo atsakas į gyvenimo patirtis, atspindintis jos gebėjimą lengvai priimti pokyčius.

Kaip šiuolaikinės muzikos kompozitorė, ji jungia vakarietiškos ir Pietų Azijos muzikines tradicijas, o jos išsilavinimas apima ir klasikinės muzikos studijas. Radijo menas ir akustinė ekologija yra svarbios jos praktikos dalys. Ji apsigynė daktaro laipsnį muzikos ir sveikatos humanitarinių mokslų srityje Londono SOAS universitete, tyrinėdama kūniškąją akustemologiją („kūno, sveikatos ir ligos garsinis bei klausos žinojimas“). Be to, ji groja duetu su tablos meistru Shahbaz Hussain bei pasirodo kaip solo improvizatorė.

Prieš šiuos meninius etapus Helen kūrybiniai prisiminimai susiję su smalsia, jaunute savimi ir ją palaikančia šeima. „Prisimenu, kaip mano tėtis rinko lojalumo lipdukus iš degalinės netoliese“, – pasakoja Helen, prisimindama trejų metų save. „Jis surinko pakankamai lipdukų, kad gautų mažą sintezatorių su dainelių knygele. Parsinešė jį namo, o aš tą patį vakarą išmokau visas melodijas.“

Vėliau atsirado prie senelių antikvariate įsigytas naudotas pianinas, kuriuo ji grodavo senelio prašomas melodijas iš radijo. Tada prasidėjo fortepijono pamokos. „Tą akimirką nusprendžiau, kad būsiu muzikė. Niekada nesvarsčiau nieko kito, nebent kai man buvo dešimt ir kelias savaites svajojau tapti biržos maklere. Mane žavėjo vaizdo įrašas iš Niujorko prekybos salės, kur visi rodo rankų signalus... Patiko rankų formos ir tai, kaip žmonės jomis komunikuoja – tai kažkuo primena pianistės darbą.“

Dabartinės Helen komunikacijos formos yra taip pat tikslios. „Dažnai jaučiu, kad muzika, kurią kuriu dėvėdama įvairias „kūrybineses kepures, yra gana nišinė. Mane labai sudomina tam tikros idėjos, sritys, technikos, ir aš panyru į jas giliai.“

Jos požiūris sutelktas į praktiką ir procesą, o ne į „galutinį produktą“ ar publiką. Šios laisvės vaisiai dažnai išryškėja bendruose kūrybiniuose pasirodymuose.

„Labai mėgstu duetų intensyvumą, erdvią, bet aistringą dialogo formą. Tai dažnai apima nemažai improvizacijos, atsidavimo tam, kas vyksta čia ir dabar, ir, žinoma, atneši visas savo patirtis bei įpročius.“ Pasak Helen, Pietų Azijos klasikinės muzikos koncepcija jugalbandi, yra dueto forma, kuri reiškia „sujungti dvyniai“.

„Kad tai būtų tikras jugalbandi, du komponentai turi būti gana skirtingi: skirtingos muzikinės kilmės, garsai, požiūriai. Tas kontrastas ir noras kurti kažką unikalaus, sulydant stilius, yra labai jaudinantis, ypač kai abu muzikantai nori eksperimentuoti ir nuoširdžiai mėtytis idėjomis pirmyn–atgal.“

Helen fortepijono ir tablos duetas su Shahbaz Hussain primena būtent šią dinamiką. Jie dirba kartu maždaug pusę dešimtmečio ir šiemet ketina išleisti savo trečiąjį albumą. Jų partnerystė tebėra tokia pat turtinga ir išradinga. „Tai kontrastas, paremtas supratimu ir pagarba. Man reikėtų maždaug keturių gyvenimų, kad priartėčiau prie Shahbaz Hussain supratimo lygmens, bet aš bent jau turiu kelerių metų Pietų Azijos ritmikos praktiką, todėl suprantu jo kuriamus raštus ir neįtikėtinas subdivizijas bei frazes. Tai padeda kurti kažką darnaus – ne konfliktą, o susitikimą, kontrastingą susitikimą.“

Atsigręždama į nusivylimus muzikos mokykloje, kur klasikinės muzikos dominavimas pasirodė visiškai nepatrauklus, Helen prisimena lemtingą pažintį su šiuolaikine muzika – Steve Reich Drumming. „Keletą metų kiekvieną vakarą klausydavausi to albumo. Mane žavėjo tie raštai, ciklai, fazės, grįžtančios kartu – tai buvo ir intriguojantis, ir ramybės suteikiantis dalykas.“ Dėl savo cikliškumo tai priminė Pietų Azijos muzikos sistemas, prie kurių ji vėliau itin prisirišo.

„Maždaug prieš 10 ar 12 metų susirgau gripu ir gulėjau ant sofos, gailėdamasi savęs. Įsijungiau Sky Arts, o ten rodė Darbar festivalį. Grojo khayal dainininkė Manjusha Kulkarni-Patil ir ji mane tiesiog pribloškė. Niekada nebuvau girdėjusi nieko tokio nuostabaus, sudėtingo ar pakylėto.“ Taip prasidėjo nauja Helen aistra, nuvedusi ją net į Indiją. „Atsidūriau Udaipure, Rādžastane, Jagdišo šventykloje, klausydamasi bhajanų – tai buvo neįtikėtina, atsidavusi, džiaugsminga muzika.“

Grįžusi į JK, Helen iškart nuvyko į SOAS Pietų Azijos klasikinės muzikos magistrantūros programos stojimus. Ten ji analizavo tokias vokalines tradicijas kaip dhrupad, mokėsi groti santūru ir praleido daug valandų klausydama muzikos gurdvaroje. Kuo ilgiau ji studijavo, tuo aiškiau suprato, kiek dar liko išmokti. Tai nuvedė prie doktorantūros tyrimo apie klasikinės muzikos festivalius Keralos regione – ypač Swathi Sangeethotsavam, 10 dienų šventę, skirtą XIX a. kompozitoriui–karaliui Maharadžai Swathi Thirunal. „Tai buvo mano tyrimo tema – archyvų, istorijos analizė, bet taip pat festivalio tyrimas-praktika, hierarchijų tarp mušamųjų, ritmo ir kompozicijos analizė karnatinės muzikos instrumentinėje tradicijoje.“

„Turėjau bilietą į Mumbajų 2019 m. gruodį, planavau ten praleisti kelis mėnesius tyrimams, bet dieną prieš išskrendant man diagnozavo itin agresyvią krūties vėžio formą. Viską teko sustabdyti, o po kelių savaičių prasidėjo COVID-19.“

Ši diagnozė nebuvo pirmas kartas, kai Helen turėjo prisitaikyti prie sveikatos būklės, kad galėtų kurti muziką. Jaunystėje ji grojo itin sudėtingą šiuolaikinę muziką, tačiau sveikatos krizė dvidešimtaisiais gyvenimo metais jai nebeleido rankų išskėsti į sudėtingus akordus, tad teko pergalvoti repertuarą.

„Radau mokytoją – tikrą maištininką ir legendą – Peter Feuchtwanger. Jis mokė Marthą Argerich ir daugybę puikių pianistų. Šeštajame dešimtmetyje jis mokėsi Pietų Azijos ir Irano muzikos SOAS ir išvystė ypatingas grojimo technikas, kuriose rankos išlaikomos natūralios, atsipalaidavusios ir ergonomiškos. Studijavau pas jį kurį laiką – jis mane mokė įvairių technikų ir Pietų Azijos bei Artimųjų Rytų muzikos pradmenų.“

Šios ligos patirtys galiausiai tapo išlaisvinančios, daugiausia dėl Helen ryžto ieškoti šviesos net tamsiuose momentuose. Tai jai leido atsitraukti nuo muzikos, kurios nemėgo ar kuri buvo fiziškai skausminga, ir rinktis tai, kas jai suteikė malonumą.

„Tapau daug labiau įsišaknijusi savo kūne ir garso kūrime, naudodama rankas taip, kad garsai būtų malonūs ir prasmingi man pačiai.“

Muzikine prasme tai reiškė nutolimą nuo harmoninių manipuliacijų ir priartėjimą prie ritmų bei melodijų, besisukančių apie Pietų Azijos muzikos centrinius dronus.

Vėžio diagnozė smarkiai paveikė jos kūną. Intensyvūs metai, pilni chemoterapijos, operacijų, radioterapijos ir imunoterapijos, privertė daug laiko praleisti ligoninėje. Ypač baisi buvo chemoterapija – dėl nuodingų augalų, iš kurių gaminami vaistai. „Tačiau kai sužinojau, kad daugelis tų vaistų gaminami iš įprastų augalų, augusių mano vaikystės sode, nusiraminau“, – prisimena ji.

Tai nuvedė ją į Londono Chelsea Physic Garden, kur onkologiniame skyriuje auga įvairūs augalai su priešvėžinėmis savybėmis. Ji pradėjo matuoti augalų bioelektrinius svyravimus, pritvirtinti kontaktinius mikrofonus prie medžių, identifikuoti jų „parašus“ ir dirbti su jais taip, kaip su raga frazėmis.

„Galvojau apie muzikos kūrimą iš nuodingų augalų, naudojamų vėžiui gydyti. Ligoninė yra sterili aplinka – daug plastiko, metalo, atspindžių, garsas nuolat atsimuša. Tai labai intensyvi klausai.“ Praėjusį lapkritį pasirodęs kūrinys linea naturalis (we are all bioelectrical beings) buvo Helen bandymas sujungti ligoninėse esančius žmones su gamta ir palengvinti gydymo patirtį.

Žmonės klausosi visame pasaulyje. Gavau žinutę iš Zen vienuolio Kalifornijoje, kuris 30 metų prižiūrėjo vienuolyno sodą ir kuriam diagnozuotas smegenų auglys. Jam šis kūrinys buvo duotas klausyti ligoninėje per gydymą, ir jis sakė, kad šis garsas grąžina jį į sodą, kuriame jis praleido didžiąją savo gyvenimo dalį.“

<...> 

„Norėjau atgauti šiek tiek kontrolės, nes vėžio gydymas nėra kova. Tai pasitikėjimas nepažįstamais žmonėmis, kurie daro baisius dalykus tavo kūnui pačiais geriausiais ketinimais. Mano kūnas visą laiką improvizavo, tiesiog bandydamas susidoroti su tuo, kas vyksta.“ 

<...>

„Mūsų vėžio žodynas labai prastas, ypač anglų kalboje. Kaip sakė Susan Sontag, geriausias būdas negaluoti – būti sąžiningam, atviram. Dauguma žodžių, kuriais kalbame apie vėžį ar dalijamės istorijomis apie ligą, yra klaidinantys – vartojame metaforas, kurios netinka,“ – sako Helen, turėdama omenyje karo terminologiją, dažnai vartojame, kalbant apie ligą; pavyzdžiui, „kova“ ar „mūšis“. „Mane domina tai, kaip galima pasidalyti nuoširdžia patirtimi per garsą. Ritmas leidžia išreikšti labai sudėtingas, jautrias emocijas – tai veiksmingas būdas „išgirsti“ savo jausmus ar tyrinėti santykius.“ - dalijasi Helen. 

Cituodama Brandon LaBelle akustinio teisingumo idėją – klausymą kaip rūpestį – Helen suvokia šį kūrinį kaip pirmąjį savo žingsnį į liudijimą ir pasakojimą.

„Tai labai stimuliuojantis procesas, leidžiantis galvoti apie kūrinio socialinį tikslą, ir man dar liko nueiti daug kelio. Visi mano garsinio gyvenimo rašymo kūriniai iki šiol rėmėsi mano patirtimi kaip autoetnografiniu subjektu, o dabar bandau nebegalvoti vien tik apie save.“

Dabartinis jos projektas siekia kurti kompozicinius metodus iš chemikės Dorothy Hodgkin mokslinių metodų – vienintelės britų Nobelio laureatės šioje srityje. „Labai noriu tęsti šią kryptį ir pažiūrėti, kiek gyvenimų galiu išties „išgirsti“ per muziką ir ritmą.“

Straipsnis išverstas iš anglų kalbos.

Šaltinis: https://hcmf.co.uk/interview-helen-anahita-wilson/